Nesmurtiškumas – taikos
politikos stilius
1. Šių Naujųjų metų pradžioje nuoširdžiai linkiu taikos visoms
tautoms, valstybių ir vyriausybių vadovams, taip pat religinių
bendruomenių ir įvairių pilietinės visuomenės organizacijų
atsakingiesiems asmenims. Linkiu taikos visiems vyrams, moterims,
vaikams ir meldžiu, kad Dievo paveikslas ir panašumas kiekviename
žmoguje leistų mums pripažinti vienas kitą kaip begaliniu kilnumu
apdovanotas šventas dovanas. Pirmiausia konflikto situacijose gerbkime
tą „giliausią kilnumą“ [1] ir veiklų nesmurtiškumą paverskime savo
gyvenimo būdu.
Ši žinia skirta 50-ajai Pasaulinei taikos dienai. Pirmojoje
palaimintasis popiežius Paulius VI ne tik į katalikus, bet ir į visus
žmones kreipėsi nedviprasmiškais žodžiais: „Galiausiai
akivaizdžiausiai paaiškėjo, kad taika yra vienintelė ir teisinga
žmogaus pažangos kryptis (ne ambicingų nacionalizmų įtampos, ne
smurtinis užkariavimas, ne represijos klaidingai civilinei tvarkai
įtvirtinti).“ Jis įspėjo sergėtis „pavojaus patikėti, kad tarptautinių
kontroversijų neįmanoma išspręsti protingai, tai yra remiantis teise,
teisingumu, lygybe, bet vien atgrasančia bei kruvina jėga“.
Priešingai, cituodamas savo pirmtako šventojo Jono XXIII encikliką
Pacem in terris, pabrėžė „tiesa, teisingumu, laisve, meile grįstos
taikos prasmę bei meilę“ [2]. Šie žodžiai šiandien ne mažiau svarbūs
bei primygtini nei prieš penkiasdešimt metų.
Šia proga norėčiau pasvarstyti apie nesmurtiškumą kaip taikos
politikos stilių ir prašau, kad Dievas padėtų mums visiems pasiekti
nesmurtiškumą savo jausmų bei asmeninių vertybių gelmėje. Tegu meilė
ir nesmurtiškumas lemia mūsų elgesį vienas kito atžvilgiu
tarpasmeninių santykių – ir socialinių, ir tarptautinių – srityje.
Mokėdamos pasipriešinti keršto pagundai, smurto aukos galės būti
įtikinamiausi nesmurtinių taikos statydinimo procesų veikėjai. Nuo
vietinio bei kasdienio ligi pasaulinės tvarkos lygmens nesmurtiškumas
tegul ženklina mūsų sprendimus, santykius, veiksmus ir visų atmainų
politiką.
Sutrupėjęs pasaulis
2. Praėjusį šimtmetį nusiaubė du kruvini pasauliniai karai, jis pažino
branduolinio karo grėsmę ir patyrė gausybę kitokių konfliktų, o
šiandien mus slegia baisus fragmentiškas pasaulinis karas. Nelengva
pažinti, ar dabartinis pasaulis mažiau smurtinis už vakarykštį ir ar
šiuolaikinės komunikavimo priemonės bei mobilumas, ženklinantys mūsų
epochą, leido mums geriau suvokti smurtą ar tik labiau prie jo
įpratino.
Kad ir kaip būtų, šis „fragmentiškai“, įvairiais būdais bei lygmenimis
vykdomas smurtas kelia didžiules kančias, kurios akivaizdžios – karai
įvairiose šalyse ir skirtinguose žemynuose; terorizmas,
nusikalstamumas ir netikėti ginkluoti užpuolimai; piktnaudžiavimas
migrantų ir prekybos žmonėmis aukų atžvilgiu; aplinkos niokojimas. Dėl
ko visa tai? Argi smurtu įmanoma pasiekti tvarios vertės tikslų? Argi
tai, kas pasiekiama smurtu, nesukelia atsakomųjų veiksmų ir mirtinų
konfliktų, naudingų vien „karo viešpačiams“?
Smurtas neišgydys mūsų subyrėjusio pasaulio. Atsakas smurtu į smurtą
geriausiu atveju lemia priverstinę migraciją ir nežmoniškas kančias,
nes kariniams tikslams skiriami milžiniški ištekliai, kurių nebelieka
jaunimo, vargstančių šeimų, garbaus amžiaus žmonių, ligonių ir
didžiulės žmonių daugumos mūsų pasaulyje kasdieniniams poreikiams.
Blogiausiu atveju tai gali lemti daugelio, jei ne visų, fizinę ir
dvasinę mirtį.
Geroji Naujiena
3. Jėzus irgi gyveno smurto laikais. Jis mokė, kad tikrasis mūšio
laukas, kuriame susiremia smurtas ir taika, yra žmogaus širdis: „Iš
vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 21). Tačiau
Kristaus žinia tokios tikrovės akivaizdoje yra radikaliai teigiamas
atsakas: jis nenuilstamai skelbia priimančio bei atleidžiančio Dievo
besąlygišką meilę ir savo mokinius moko mylėti priešus (plg. Mt 5, 44)
ir atsukti kitą skruostą (plg. Mt 5, 39). Sukliudydamas kaltintojams
užmušti akmenimis svetimautoją (plg. Jn 8, 1–11) ir savo mirties
išvakarėse liepdamas Petrui kišti į makštį kalaviją (plg. Mt 26, 52),
Jėzus nurodo nesmurtinį kelią, kuriuo eina iki galo, iki kryžiaus, ant
kurio įgyvendina taiką ir sugriauna priešiškumą (plg. Ef 2, 14–16).
Todėl tas, kas priima Jėzaus Gerąją Naujieną, moka pažinti savyje
nešiojamą smurtą ir leidžiasi pagydomas Dievo gailestingumo, savo
ruožtu tapdamas sutaikinimo įrankiu, anot šventojo Pranciškaus
Asyžiečio paraginimo: „Kai lūpomis skelbiate taiką, tegul jos dar
apsčiau būna jūsų širdyse“ [3].
Būti tikrais Jėzaus mokiniais šiandien reiškia laikytis ir jo siūlomo
nesmurtiškumo. Pasak mano pirmtako Benedikto XVI, toks mokymas
„realistiškas, nes atsižvelgia į tai, kad pasaulyje per daug smurto,
per daug neteisingumo ir tokios situacijos neįmanoma įveikti kitaip
nei didesne meile, gausesniu gerumu. Tas gausiau ateina iš Dievo“ [4].
Toliau jis pabrėžia: „Nesmurtiškumas krikščionims nėra vien taktinė
elgsena, bet reiškia žmogaus buvimo būdą, nuostatą to, kuris taip
įsitikinęs Dievo meile bei jo galia, kad nebijo sutikti blogio vien
meilės ir tiesos ginklais. Priešų meilė yra krikščioniškosios
revoliucijos šerdis“ [5]. Pagrįstai priešų meilės Evangelija (plg. Lk
6, 27) laikoma „krikščioniškojo nesmurtiškumo didžiąja chartija“: jos
esmė yra ne „pasiduoti blogiui <...>, bet į blogį atsakyti gėriu (plg.
Rom 12, 17–21), šitaip sutraukant neteisingumo grandines“ [6].
Galingesnis už smurtą
4. Nesmurtiškumas kartais suprantamas kaip kapituliacija,
įsipareigojimo stygius ir pasyvumas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. 1979
m. priimdama Nobelio Taikos premiją, Motina Teresė aiškiai paskelbė
savo veiklaus nesmurtiškumo žinią: „Mūsų šeimoje taikai kurti nereikia
naikinančių bombų ir ginklų, reikia tik būti drauge, mylėti vienas
kitą. <...> Taip galėsime įveikti visą blogį, kuris yra pasaulyje“
[7]. Mat ginklų galia yra apgaulinga. „Kol prekeiviai ginklais
darbuojasi, vargšai taikdariai atiduoda savo gyvybę, kad išgelbėtų
vieną žmogų, paskui dar kitą, dar kitą, dar kitą.“ Tokiems taikdariams
Motina Teresė yra „mūsų laikų simbolis, paveikslas“ [8]. Praėjusį
rugsėjį labai džiaugdamasis paskelbiau ją šventąja. Gyriau jos
atsidavimą visiems „priimant ir ginant žmogaus gyvybę, negimusią,
paliktą likimo valiai, išmestą. <...> Ji pasilenkdavo prie
išsekusiųjų, paliktų numirti pakelėje, įžvelgdama juose Dievo jiems
dovanotą kilnumą. Ji padarė savo balsą girdimą pasaulio galingiesiems,
kad jie suvoktų savo kaltę už savo padarytus skurdo nusikaltimus –
nusikaltimus!“ [9]. Kaip atsakas į tai, jos užduotis – ir šiuo
atžvilgiu ji atstovauja tūkstančiams, net milijonams žmonių – buvo
dosniai, su atsidavimu artintis prie aukų, paliečiant ir sutvarstant
kiekvieną sužeistą kūną, gydant kiekvieną palūžusią gyvybę.
Ryžtingai ir nuosekliai praktikuotas nesmurtiškumas davė įspūdingų
vaisių. Neužmirštamos sėkmės pasiekė Mahatma Gandis ir Chanas Abdulas
Gafaras Chanas laisvindami Indiją ir Martinas Lutheris Kingas
Jaunesnysis, kovodamas su rasine diskriminacija. Nesmurtiškumo vadovės
dažnai būna moterys, kaip, pavyzdžiui, Leymah Gbowee ir tūkstančiai
Liberijos moterų, organizavusių maldos susitikimus ir nesmurtinius
protestus (pray-ins), paskatinusius aukšto lygio derybas antram
pilietiniam karui Liberijoje užbaigti.
Negalime užmiršti nė epochinio dešimtmečio, pasibaigusio komunistinių
režimų žlugimu Europoje. Krikščionių bendruomenės prie to prisidėjo
nuolatine malda ir drąsia veikla. Ypatingą įtaką padarė šventojo Jono
Pauliaus II tarnystė ir mokymas. Enciklikoje Centesimus annus (1991)
apmąstydamas 1989 m. įvykius, mano pirmtakas pabrėžė, kad epochinę
pervartą žmonių, tautų ir valstybių gyvenime nulėmė „taiki kova
naudojantis vien tiesos ir teisingumo ginklais“ [10]. Šį politinio
perėjimo kelią taikos link įgalino „nesmurtinės pastangos žmonių,
visada atsisakydavusių nusileisti valdžios galiai ir kaskart
mokėdavusių surasti veiksmingų tiesos liudijimo formų“. Popiežius
Jonas Paulius II užbaigė žodžiais: „Linkiu žmonėms išmokti kovoti už
teisingumą be smurto, vidiniuose ginčuose atsisakant klasių kovos, o
tarptautiniuose – karo“ [11].
Bažnyčia daugelyje šalių įsitraukusi į nesmurtinių strategijų
įgyvendinimą siekiant taikos ir net smurtingiausius veikėjus akina
stengtis statydinti teisingą ir tvarią taiką.
Šios pastangos neteisingumo ir smurto aukų naudai nėra išskirtinis
Katalikų Bažnyčios paveldas, bet būdingos daugeliui religinių
tradicijų, kurioms „atjauta ir nesmurtiškumas yra esminiai dalykai bei
rodo gyvenimo kelią“ [12]. Esu primygtinai pabrėžęs: „Nė viena
religija nėra teroristinė“ [13]. Smurtas yra Dievo vardo niekinimas
[14]. Nenuilsdami kartokime: „Smurto niekada negalima pateisinti Dievo
vardu. Šventa yra tik taika. Šventa – tik taika, ne karas!“ [15].
Nesmurtinės politikos šaknys – šeimoje
5. Jei versmė, iš kurios kyla smurtas, yra žmonių širdis, tada
esmingai svarbu nesmurtiškumo kelią pradėti šeimoje. Šį meilės
džiaugsmo dėmenį aptariau kovo mėnesį savo enciklikoje Amoris
laetitia, užbaigdamas dvejus metus trukusius Bažnyčios apmąstymus apie
santuoką ir šeimą. Šeima yra būtinas junginys, kur sutuoktiniai, tėvai
ir vaikai, broliai ir seserys mokosi bendrauti bei nesavanaudiškai
rūpintis vienas kitu, trintys ar net konfliktai įveiktini ne jėga, bet
dialogu, pagarba, gėrio kitam paieška, gailestingumu ir atleidimu
[16]. Iš šeimos meilės džiaugsmas sklinda į pasaulį ir suspindi visoje
visuomenėje [17]. Antra vertus, brolystės ir žmonių bei tautų taikaus
sugyvenimo etika turi remtis ne baimės, smurto ir užsisklendimo etika,
bet atsakomybe, pagarba ir nuoširdžiu dialogu. Šiuo atžvilgiu kviečiu
nusiginkluoti ir uždrausti bei panaikinti branduolinius ginklus:
branduolinis atgrasymas bei abipusio susinaikinimo grėsmė negali būti
tokios etikos pagrindas [18]. Ne mažiau primygtinai prašau sustabdyti
smurtą šeimoje ir piktnaudžiavimą moterimis bei vaikais.
Praėjusį lapkritį pasibaigęs Gailestingumo jubiliejus kvietė pažvelgti
į savo širdį ir leisti ten įžengti Dievo gailestingumui. Jubiliejaus
metai mums leido suvokti, kiek daug įvairių žmonių bei socialinių
grupių sulaukia abejingumo, yra neteisingumo aukos ir patiria smurtą.
Jie yra mūsų „šeimos“ dalis, mūsų broliai ir seserys. Todėl
nesmurtiškumo politika, kad išplistų visoje žmonių šeimoje, turi
prasidėti namie. „Šventosios Teresės Lizjietės pavyzdys kviečia žengti
mažuoju meilės keliu ir nepraleisti progos tarti švelnų žodį,
nusišypsoti, padaryti kokį nors nedidelį veiksmą, sėjantį taiką ir
draugystę. Integraliąją ekologiją taip pat sudaro paprasti kasdieniai
veiksmai, laužantys smurto, išnaudojimo, egoizmo logiką“ [19].
Mano kvietimas
6. Taikos statydinimas veikliu nesmurtiškumu – tai būtinas ir
Bažnyčios pastangas atitinkantis elementas jėgos naudojimui apriboti
taikant moralines normas, daugybei krikščionių dalyvaujant
tarptautinių institucijų veikloje ir prisidedant prie įstatymų visais
lygmenimis parengimo. Pats Jėzus Kalno pamokslu mums siūlo taikos
statydinimo strategijos „vadovėlį“. Aštuoniais palaiminimais (plg. Mt
5, 3–10) apmetamas žmogaus, kurį galime nusakyti kaip palaimintą, gerą
ir autentišką, profilis. Palaiminti, – sako Jėzus, – romieji,
gailestingieji, taikdariai, tyraširdžiai, trokštantys ir alkstantys
teisingumo.
Viso pasaulio politiniams ir religiniams vadovams, tarptautinių
institucijų atsakingiems asmenims, verslo ir žiniasklaidos
administratoriams šitai yra programa ir iššūkis – taikyti šiuos
palaiminimus būdu, atitinkančiu jų atsakomybę. Iššūkis jiems
statydinti visuomenę, bendruomenę ir verslą, už kuriuos jie atsakingi,
kaip taikdariams; parodyti gailestingumą atsisakant išmesti žmogų,
kenkti aplinkai ir nugalėti bet kokia kaina. To siekiant, reikia būti
nusiteikusiam „konfliktą pakelti, išspręsti ir paversti naujo proceso
jungiamąja grandimi“ [20]. Šitaip elgtis reiškia kurti istoriją ir
socialinę draugystę remiantis solidarumu. Veiklus nesmurtiškumas yra
būdas parodyti, kad vienybė išties galingesnė ir vieningesnė už
konfliktą. Pasaulyje visa yra artimai susiję [21]. Tiesa, gali
pasitaikyti, kad skirtumai kels trintis: spręskime šitai
konstruktyviai ir nesmurtiškai, taip, kad „įtampos ir priešybės“
susijungtų „į daugialypę vienybę, duodančią pradžią naujam gyvenimui“,
„išsaugant tai, kas vertinga abiejose pusėse“ [22].
Noriu patikinti, kad Katalikų Bažnyčia lydės kiekvieną mėginimą
statydinti taiką veikliu ir kūrybišku nesmurtiškumu. 2017 m. sausio 1
d. pradeda veikti nauja „Dikasterija žmogaus visapusiškam vystymuisi
tarnauti“, padėsianti Bažnyčiai vis veiksmingiau skatinti
„neįkainojamą teisingumo, taikos ir kūrinijos saugojimo gėrį“ ir
rūpinimąsi migrantais, „stokojančiaisiais, sergančiaisiais ir
atskirtaisiais, išstumtaisiais į paribius ir ginkluotų konfliktų bei
gamtos katastrofų aukomis, įkalintaisiais, nedirbančiaisiais ir
visokiausių vergystės bei kankinimo formų aukomis“ [23]. Bet kuris
veiksmas šia kryptimi, kad ir koks kuklus, padeda kurti pasaulį be
smurto, tai pirmutinis žingsnis teisingumo ir taikos linkme.
Pabaiga
7. Šią žinią tradiciškai pasirašau gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dieną. Marija yra Taikos Karalienė.
Gimus jos sūnui, angelai šlovino Dievą ir linkėjo žemėje taikos geros
valios vyrams ir moterims (plg. Lk 2, 14). Prašykime Mergelės, kad ji
būtų mūsų vedlė.
„Visi trokštame taikos; daug žmonių kasdien statydina ją nedideliais
veiksmais ir daug kenčia bei kantriai pakelia jos statydinimo vargus“
[24]. Pasiryžkime 2017-aisiais malda ir darbu tapti žmonėmis, iš savo
širdies, žodžių bei veiksmų ištrėmusiais smurtą, ir statydinti
nesmurtines bendruomenes, besirūpinančias bendraisiais namais. „Nieko
nėra neįmanoma, jei malda kreipiamės į Dievą. Visi galime būti taikos
amatininkais“ [25].
Vatikanas, 2016 m. gruodžio 8 d.
PRANCIŠKUS
